“Buvau apstulbęs kai sužinojau, kad ne mes vieni jaučiamės taip, lyg būtume blogiausias skyrius įmonėje” — pasakė kolega, atvirai pakalbėjęs su darbuotoju iš kito skyriaus.
Iš kur atsiranda toks įsivaizdavimas? Kodėl susidaro toks įspūdis? Atradom keletą priežasčių…
- Kai viskas yra gerai — žmonės tyli, tačiau kai kažkas nepatinka — tikrai pakritikuos. Tokia taisyklė galioja ne tik darbe, bet praktiškai visur. Nes kai viskas yra gerai, kai esame patenkinti gaunamos paslaugos kokybe, prekės kokybe, galų gale net ir asmeninių santykių kokybe — laikome, kad “taip ir turi būti, savaime aišku“. O kam aušinti burną ir švaistyti laiką pagiriant žmogų už tai, ką jis savaime aišku, kad ir taip turi daryti gerai? Gal kažkam atrodo logiška, tačiau realybėje rezultatas toks, kad žmogus iš aplinkos girdi tik tai, ką jis daro blogai. Ilgainiui pasąmonėje susiformuoja įspūdis, jog mes viską darom blogai ir visi mumis nepatenkinti, kas su mumis negerai?.. Žmogui, gaunančiam tokį grįžtamąjį ryšį tikrai nėra “savaime aišku“, jog nepaisant kritikuojamų aspektų, dar yra ir daug dalykų, kuriuos jis daro gerai.
Dėl to prisiminkime tai ir kartais “pašvaistykime laiką” pagirdami ir padėkodami žmonėms už tai, ką jie daro gerai, net tada kai to dalyko darymas gerai yra jų darbas. Nes tokio dalyko kaip “savaime aišku” tiesiog nėra. Savaime suprantami dalykai neegzistuoja kai prasideda bendravimas tarp daug skirtingų žmonių. - Kai kuriems žmonėms tiesiog visada viskas blogai ir nieko čia nepakeisi. Taip, deja beveik bet kurioj didesnėj įmonėj (o neretai ir visai mažose) atsiranda procentas darbuotojų, kuriems visada viskas yra blogai. Jie kritiką išsako (gal tiksliau reikėtų sakyti skundžiasi) ne tam, kad pateiktų konstruktyvų atsiliepimą ir padėti tau tobulėti, tikrai ne. Jie skundžiasi ne dėl to, kad norėtų pokyčių, oi ne. Jie skundžiasi ir kritikuoja dėl to, kad jiems patinka tai daryti.
Kartais tokius žmones veda noras pasijausti geresniu už kitus (jei kažką kritikuoju, reiškia jau automatiškai esu geresnis už jį, ar ne?). Kartais jų motyvacija yra bet kokios atsakomybės nusimetimas (nes jei viskas yra blogai ir nieko čia nepakeisi, tai nėra prasmės kažką ir daryti). Kartais nepaliaujamas noras skųstis ir kritikuoti yra tiesiog giluminio nepasitenkinimo savo paties gyvenimu išraiška (kai tas pilkas kartėlis, kurį kasdien jauti giliai širdyje, ieško per kur išsiveržti lauk ir suranda kelią per burną).
Dažnu atveju geriausia, ką galim padaryti tokiose situacijose, tai toleruoti šiuos žmones. Nereikia jiems pritarti, nereikia jų kritikos imti į galvą (nebent iš tikro toje skundų lavinoje yra grūdas tiesos — būna ir taip). Kartais galima pabandyti jiems atsargiai užsiminti, kad “bet tu žiūrėk, ne viskas yra blogai, va tas, tas ir tas yra visai gerai…“. - Ne visi supranta, kad operuojame tam tikruose rėmuose. Kiekvieno skyriaus darbą, kiekvieno žmogaus darbą varžo tam tikri apribojimai: finansiniai, teisiniai, laiko, prioritetų, priklausomybė nuo kitų šalių/skyrių/tiekėjų, galų gale netgi fizikos dėsniai ar globalios ekonomikos faktoriai. Visi mes savo darbą galėtume padaryti 10 kartų geriau jei kas nors panaikintų visus tuos apribojimus lyg magiška burtų lazdele mostelėjus. Deja, tokios burtų lazdelės mokslininkai kol kas neišrado ir realiems žmonėms realiame pasaulyje tenka dirbti netobulomis sąlygomis, su ribotais ištekliais, įspraustiems į teisinius, ekonominius ir gamtos dėsnių rėmus.
Kai ką nors kritikuojate, visada susimąstykite su kokiais ribojimais, nepritekliais ir komplikacijomis susiduria jūsų kritikuojamas asmuo/skyrius. Gal net pasidomėkite, paklausinėkite. Garantuoju, nustebsite. Analogiškai, kai jūs esate kritikos gavėjas, pabandykite mandagiai priminti kokiuose rėmuose ir su kokiais resursais jūs dirbate. Galbūt būsite išklausyti ir suprasti, o gal ir ne — svarbiausia, kad pats suprastumėte gaunamos kritikos priežastis ir atfiltruotumėte dalykus, kuriuos galite pakeisti nuo to, ko pakeisti neįmanoma. - Būna, kad mes ir patys nemokam priimti pagyrimų ir padėkų. Tais retais atvejais, kai tau yra padėkojama už gerai atliktą darbą, padėka gali atrodyti lyg netikėtai į sterblę įmestas keistas ir egzotiškas pūkuotas gyvūnėlis, su kuriuo tu nežinai ką daryti. Nežinai ar priglausti ir atsargiai paglostyti (“awww, kaip miela, ačiū“), ar paniškai nusipurtyti ir mesti atgal (“oi ne ne, aš čia nieko ypatingo nepadariau“). Tokiais atvejais per dažni ar perdėti pagyrimai tik dar labiau pablogina situaciją, nes jautiesi kaip “apsišaukėlis”, nenusipelnęs tų pagyrimų.
Prie pagyrimų ir padėkų kartais gali reikėti pratintis patiems ir pratinti kolegas — kritiškai svarbu, kad tie pagyrimai ir padėkos būtų nuoširdūs, apgalvoti ir pelnyti. Nepadarykime parodijos iš gerų ketinimų persistengdami su netikrais pagyrimais ir padėkomis. Žmonės turi gerą intuityvią uoslę tokiems dalykams — jei būdamas vadovu sugalvosite “nuo šiol girsiu savo darbuotojus“, tačiau darysite tą dirbtinai, prisiversdamas ar perspaudžiant… toks pagyrimas mažai skirsis nuo banalaus “oro pagadinimo” praeinant pro šalį. Tiesiog skleisite nemalonų kvapą.
Tuo tarpu jei padėkos ir pagyrimai bus nuoširdūs ir apgalvoti — net jei pradžioje kels pasimetimą ar susidrovėjimą — galų gale vis tiek nusės žmonėms į širdis, į galvas. Gal net kitą pavasarį duos daigų…
Ar žinot kas gali padidinti jūsų pasitenkinimą gyvenimu? Net ne darbu, o gyvenimu apskritai? Įprotis periodiškai susimąstyti ir paklausti savęs “Už ką aš galėčiau būti dekingas [gyvenime]?“. Moksliškai įrodyta. Patvirtinta klinikiniais tyrimais. Na gerai, dėl klinikinių tyrimų negarantuoju, bet mokslininkai tikrai tą įrodė.
Tokį įprotį aš išvysčiau kažkada aplink 20-23 savo gyvenimo metus. Kažkuriuo metu net darydavom panašų eksperimentą su kitu žmogumi: susitinkam ir paklausiam vienas kito: “Kaip manai, ar gyveni laimingą gyvenimą?“. Tada seka trumpa tylos minutė, susimąstymas. Mane patį mano atsakymas maloniai nustebiną kiekvieną kartą, nes kiekvieną kartą būna labai panašus: “Hmmm… Viską įvertinus, tikrai taip. Ir esu už tai dėkingas.“. Atkreipkit dėmesį, dėkingumo dalis yra privaloma. Šito trumpo, keliolikos minučių eksperimento užtenka vos kartą per pusę metų, kad iš naujo susikalibruotų tavo požiūris į pasaulį.
O nuo čia jau galima judėti žemyn, gilyn, panašius principus ir įpročius taikyti ir darbe. Nešti šią žinutę kitiems, praskaidrinti jų dieną, padėti iš naujo “susikalibruoti” kolegų požiūriui į darbą.